Kiekvienas renginys turi dvi puses – „paradinę“ bei užkulisius. Susirinkusieji „nugraibo grietinėlę“: linksminasi, bendrauja, valgo (aišku, jei renginys pavykęs ir nereikia nuobodžiauti). Tuo tarpu organizatoriai turi ištverti du sudėtingus etapus – prieš ir renginio metu. Reikia skirti daug laiko ir pastangų numatant visas smulkmenas, o, atėjus lauktam renginiui, drebėti, jog nebūtų jokių nemalonių nutikimų. Aišku, jei renginys turi atnešti tam tikrą finansinę naudą (tarkime – koncertas su mokamu įėjimu), dar galima save guosti piniginės pastorėjimu, tačiau jei organizuojate asmeninę šventę… Susitaikykite su mintimi, jog ruošiate linksmybes tik svečiams, o jums tai bus darbas. Tiesa, išeitis yra – renginių organizatoriai, kuriems anksčiau aprašytas vargas teikia pasitenkinimą (taip turėtų būti) bei, aišku, finansinę naudą.
Dirbti šioje srityje gali toli gražu ne kiekvienas. Tai darbas, reikalaujantis kūrybiškumo, komunikabilumo, greitos reakcijos ir kitų įgimtų savybių. Jei žmogus jaučia malonumą bendraudamas, turi begalę nerealizuotų idėjų, geba planuoti iki smulkmenų ir sutelkti kitus bendrai veiklai – tai sufleruoja, jog pastarasis turi tvirtą pagrindą šiai veiklai. Tačiau be pastangų gero rezultato tikrai nebus. O ir niekas nesamdytų tokio „profesionalo“ iš prigimties – šioje srityje būtina praktika. Iš pradžių reikėtų pradėti nuo pažintinių ekskursijų po kuo įvairesnio pobūdžio renginius – juos tarpusavyje lyginti, vertinti, išskirti teigiamus ir neigiamus aspektus. Dar efektyviai – bendrauti su organizatoriais, pasiūlyti jiems savo pagalbą. Iš pradžių neretam tenka padirbti iš idėjos – taip įgaunama patirties, pasisemiama idėjų, užmezgamos naudingos pažintys, galinčios vėliau pasitarnauti. Pradėti dirbti samdomu renginių organizatoriumi reikėtų pradėti nuo mažesnių projektų ir palaipsniui pereiti prie didesnio masto – taip mažėja „susimovimo“ rizika.
Renginių organizatoriai turi pasižymėti atitinkamos asmeninėmis savybėmis, tačiau jų tikrai nepakanka, jog būtum paklausus savo srities specialistas. Iki to laiko, kol specialistą graibstys klientai, reikės nueiti ilgą kelią kaupiant įvairiapusę patirtį: gali tekti padirbti „už ačiū“, rodyti asmeninę iniciatyvą, imtis ne itin asmeniškai priimtinų darbų (tačiau klientas nepasitenkinimo pamatyti neturi). Taigi, įgimtos savybės, neabejotinai, yra svarbios, tačiau tobulybė profesinėje srityje pasiekiama tik atkakliu darbu.