Gimus kūdikiui, atrodytų, jog vienas kūnas pasidalijo į dvi dalis. Devynis mėnesius augęs, vystęsis vaikelis pradedamas ruošti savarankiškam gyvenimui. Bet ne iš karto… Po truputį…
Kūdikio maitinimas yra ne prievolė ar būtinybė – tai dvasinis, emocinis ir fizinis ryšys, siejantis mamą ir jos naujagimį. Tai vienas iš pagrindinių bendravimo būdų. Artimas mamos ir vaiko kontaktas veikia raminančiai, tai puiki priemonė pirmiesiems vienas kito pažinimams bei glaudiems, artimiems tarpusavio santykiams. Manoma, jog kuo ilgiau motina žindo vaiką, tuo geriau supranta ir jaučia jo emocijas.
Vos gimusį kūdikį reikėtų iš karto bandyti glausti prie krūtinės, stengtis taisyklingai pamaitinti, kad vaikelis kuo greičiau pajustų ir pats išmoktų. Šiame procese labai svarbus aspektas yra pačios mamos emocinė būklė. Jeigu jaučiamas nuovargis, nerimas, stresas, nervinė įtampa, krūtyse gali dingti pienas. Vaikeliui tai ne į naudą. Tuomet mamos pradeda dar labiau stresuoti, nervintis, situacija tik blogėja.
Naujagimių mamytės turėtų atsilaiduoti, nusiraminti, neleisti stresui užvaldyti protą. Tiesiog džiaugtis šiuo procesu! Mėgautis kiekviena akimirka su vaiku. Nepamirškite, vaikelis jaučia Jūsų emocinę būseną. Tolimesnei vaiko raidai labai svarbi pirmųjų dienų, savaičių ar mėnesių harmoninga ir jauki aplinka.
Kūdikio maitinimas svarbus ne vien dėl emocinio ryšio. Motinos pienas – labai savitas ir specifinis. Tai geriausias maistas naujagimiui, turintis reikalingų maistingų medžiagų bei suteikiantis energijos. Tad kartais vertėtų pamąstyti, jeigu galite, turite reikiamą kiekį pieno – maitinkite, taip skatindamos vaiko augimo, vystymosi procesus . Juk natūralumas dar mažyčiui organizmui be galo svarbus.